Bloga nuotaika...

Man liūdna. Labai labai liūdna. Atrodo jog liūdniau ir būti negali.....Aš  taip laukiau šios dienos, o dabar? Dabar viskas beveik sugriuvo...Žinoma dar yra vilties, bet man liūdna...Kiekvieną sekundę man taip norisi pasižiūrėti į telefoną ir išvysti jos sms'ą...Bet aš sau prižadėjau..Prižadėjau, kad nežiūrėsiu į jį ir nesigadinsiu nuotaikos. Kai atvertusi telefona pamatau tuščia ekraną su paveiksliuku man pasidaro taip liūdna...Norisi, kad tai būtu tik sapnas...Norėčiau iš jo pabusti...Sunku. Labai sunku... Mane viskas nervina...Kai bloga nuotaika man viskas blogai...Aš pradedu kaltinti aplinkinius kurie yra visiškai nekalti...Liūdna, bet manau aš ištversiu...Nors kartais labai palūžtu..Na, kaipnors..Aš pasistenksiu iš visų visų jėgų...Prižadu...

Noriu išnykti...

Ar jums taip nebūna??

Atsitinka kažkas tokio, dėlko norėtum

išnykti...Taip, išnykti...

Man būna...Sunku kai taip nutinka...

Sunku atlaikyti tuos paniekinamus

visų žvilgsnius..

Tą akimirką man norisi

pabėgti nuo visų kažkur toli toli..

Bet aš lieku.. Lieku ir stoviu kaip kvailelė..

Skaudu, žinoma skaudu..

Bet gyvenimas toks..

Kartais jis pakiša tau koją..

Bet kai suklumpu, man visada

ištiesia pagalbos ranką draugai..

Sunku..Bet aš ištversiu..

Aš stipri..Atlaikysiu net ir skaudžiausius smūgius..

Viskas atbulai..Kitoks gyvenimas..

Gyvenu atbulame pasaulyje...Viskas atbulai...Kad ir ką daryčiau viskas gaunasi atbulai..Jei kasnors kamnors nesiseka, man atvirkščiai: sekasi..Daug dalykų turiu pripažinti, kad ir nesiseka...Nežinau kodėl.. Nežinau kodėl man daug kas nesiseka.. Tačiau aš tokia..Aš tokia vienintelė ir nepakeičiama..Tiesa, galiu save šiektiek pakeisti..bet nedaug. Man tiesiog neišeina savęs pakeisti...Aš nekalta kad tokia esu ir kaikuriem aš nepriimtina...Tačiau daug kam aš patinku..Džiaugiuosi, kad turiu tokių gerų draugų kurie mane supranta. Nesu nevykėlė, tačiau amn atrodo jog gyvenu atbulai. Iš vienos pusės atrodo kad tai nieko blogo :) Tiesiog esu kitokia.. Nesu išskirtinė, esu tokia pat kaip ir visi. Tiesiog gyvenu kitokiame gyvenime..Galbūt daug kas norėtu gyventi mano gyvenime, nes ten smagu..Ten nėra pykčių..Ten mano taisyklės...Tai mano gyvenimas..

Aš laiminga!!! Mano pilve laksto

margi drugeliai..

Nežinau, kodėl man taip linksma.

Norisi tiesiog šokinėt iš džiaugsmo..

Dabar labai norėčiau būti su savo

artimu giminaičiu :)

Su juo man labai gera ir linksma..

Manau, kad todėl man ir linksma, nes

tuoj tuoj aš su juo susitiksiu ir praleisiu

visą savaitgalį.. Laukiu tos dienos

kai aš ji apkabinsiu ir sušuksiu:

Na, pirmyn į nuotykius!!!! :)

Tave ir mane sieja tik prisiminimai.

Einu gatve. Kad ir kur beeičiau viskas man primena tave.. Pasiilgau tavęs, man su tavimi labai gera ir linksma...Deja, jau niekada nebebus taip linksma ie smagu akip anksčiau. Mus sieja tik gražūs prisiminimai. Liūdna, kad taip nutiko. Tą dieną, kai mes išsiskyrėm man skruostais riedėjo ašaros.. Daug ašarų... Nebežinojau net apie ką galvoti. Galvojau, kad čia tik sapnas.. Tai negali būt tiesa.. Tačiau mane pažadino realybė. Supratau, kad gyventi tai yra didelis išbandymas.. Dabar jau viskas kitaip, aš jau susitaikiau su ta skaudžia tiesa... Žinoma, man liūdna, bet gyvenimas toks... Žiaurus, skaudus ir tuo pačiu šiektiek nuostabus :)

Man sunku kovoti su baime...

Man sunku... Sunku tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Man sunku nugalėti baimęę.. Visada kai kanors darau mintyse skamba tik vienas sakinys: o jei man nepavyks? Kas tada bus??. Aš visada bandau tą nelemtą baimę nugalėti, visada mintyse sakau sau: tu gali! Tau pavyks!! Nugalėk baimę!!. Kartais aš ant savęs pykstu, kad esu bailė, kad kiti tai sugeba, o aš ne. Man labai sunku.. Aišku, aplink yra daug gerų žmonių kurie mane drąsina, bet nevisada jiems pavyksta, kartais aš nebeištveriu ir tiesiog pasiduodu.. Bet dabar aš nuspręndžiau, dabar aš baimę nugalėsiu ir esu tam pasiruošusi. Nuo šiol aš būsiu drasi, nebesu bailė. Dabar savimi didžiuojuosi...