PASIILGAU

Likimas..nekenčiu jo. kartais jis sugriauna viską... kodėl? kodėl jis negali tiesiog leisti mum būti laimingams? kodėl turi viską sugriauti ir nuvesti mus iki ašarų..ir štai..vėl buvo planai, buvo šypsenos, buvo džiaugsmas. galų gale kai viskas jau taip arti, kai šypsena nebepakeliama, viskas ėmė ir sugriuvo. ir tai užknisa. labai. o gal taip bus geriau? ech..visiška velniava..ir taip nervina! galbūt likimas žino kaip mus geriau. bet kartais jis būna labai labai negailėstingas. jis nejaučia kaip mes kankinamės. kiek ašarų praliejame. tiesiog ima ir sumaišo visas vėžes. nesenai jie buvo arti. dabar toli. keliai išsiskyrė. visdelto, augame. visi einame savo keliais. išsiskiriame. tačiau tai taip skaudu. ir širdyje visada liks tie žmogeliukai kurie buvo su manim. kurie sukeldavo mano veide šypseną. kurie apkabindavo ir nepalikdavo. myliu juos. visada mylėsiu. nors dabar jie toli. labai toli. ir dabar jaučiu ką reiškia pasiilgti..pasiilgti draugų. mes juk šeima. ir visada..visada liksime geriausiais.