O kažkada tai buvo..

Ilgiuosi..ilgiuosi vaikystės. Pasiilgau visų tų draugų, kuriems nesvarbu kaip jie atrodo, nesvarbu ar jie susišukavę ar tiesiog su koltūnais plaukuose..pasiilgau tų dienų kai slėpdavomes laiptinėse nuo lietaus, kai bėgiodavome lyg patrakę po kiemą. Dabar..dabar viskas kitaip. Visoms draugėms galvoje tik vieną: "Mano išvaizda. Berniukai." Daugiau nieko..man tai nusibodo..norisi dar pabūti vaikystėje. Kai tu nieko nesureikšmindavai, kai susipykusi su drauge jau tą pačią dieną vėl susitaikydavai..Labai viso to pasiilgau. Suprantu, kad mes augame ir negalime grįžti į tas nuostabias dieneles..mum lieka tik vieną. eiti į priekį ir neatsigręžti. nors kartai kyla labai labai didelė pagunda sustoti.

Gyvenimo pamokos

Na, ir ką gi. Pagaliau kaiką išmokau iš gyvenimo..Išmokau būti stipri..Išmokau likti stipri kad ir kas nutiktų..Iš tiesų aš visai neseniai supratau ko aš išmokau..Pastebėjau, jog jei kas nors nepsiseka aš save kontroliuoju, neverkiu..tiesiog išlieku rami..draugms to visiškai nerodau. Paslepiu savo jausmus ir emocijas giliai savyje, o draugams dovanoju tik šypseną: ) Tai kažkiek ir sunku, nes nevisada man tai labai puikiai pavyksta, bet aš stengiuosi..žinau, kad mano draugams ir taip daug reikalų, problemų, todėl negaliu užkrauti ir savo rūpesčių jiems..Gyvenimas mane moko stiprybės, aš mokausi iš jo. Man tai labai padeda..

Ech, vis delto aš taip visko pasiilgau...

Aš taip visko pasiilgau. Pasiilgau gerų laikų..Pasiilgau nerūpestingų dienų, kai vasara vakarais gali lakstyti kiek nori ir kur nori..Nereikia niekur skubėti, nes žinai, kad rytoj galėsi kiaurą dieną dribsoti lovoje..žinai, kad rytoj niekur nereiks eiti, nereiks keltis anksti ir nereiks į MOKYKLĄ. Kartais ta kasdienybė taip užknisa, taip norisi nuo visko pailsėti. Kartais noriu tiesiog užmigti žiemos miegu ir atsibusti tik vasarą..bet iš dalies taip padaryti būtų ir blogai..praleisčiau savo akimirkas ir geras dieneles kurias patiriu žiemą, pavasarį..bet vis delto aš taip pasiilgau vasaros, taip pasiilgau jūros, bangų, smėlio, saulės ir dar daug daug viso kito..Kartais nusikeliu į karštas, linksmas vasaros dieneles žiūrėdama nuotraukas..žiūriu ir atrodo, kad pažvelgusi pro langą pamatysių panašų vaizdą, tačiau pažvelgusi pro langą pamatau tik daug daug SNIEGO ir sušalusius žmones skubančius namo. Pasiilgau daug ko, bet manau greit sugrįš tos linksmos, šiltos dieneles..laukiu nesulaukiu...

Mane tai sužavėjo!

Žinot, vakar mačiau filmą "Titanikas". Jūs turbūt jį daugelį kartų matėte. Aš jį taip pat ne vieną kartą mačiau, bet niekada neišžiūrėdavau jo viso, iki galo. Vakar aš jį žiūrėjau iki pat galo, ir galiu pripažinti, kad ne kartą man per filma gniaužė gerklę, išriedėjo ašaros. Tik šiame filme yra tokia meilė! Ji beproto stipri..O, kad visi taip vienas kitą mylėtų..

Užvaldęs liūdesys..

Ašaros. ašaros ir dar daug daug ašarų. Kartais taip būna, kad be jokios priežasties tau norisi verkti..užvaldo bloga nuotaika. Norisi nuo visko atsiriboti. Apie nieką negalvoti. Tomis akimirkomis būna kaip niekad sunku. Kai man taip atsitinka, aš draugam nerodau jog liūdžiu. tiesiog juokiuosi su jais kartu, bendrauju.o vakare numetusi kuprinę į šalį pradedu verkti, kartai yra geriau išsiverkti nei ašarų gumulą laikyti gerklėje. Verkiu ir galvoju "Kas yra? Kodėl verki?" Bandau rasti priežastį dėl kurios lyg upeliai liejasi ašaros, bet tos priežasties nėra. taip, jos nėra. Klausiate tai dėl ko aš verkiu?? Ogi ir pati nežinau dėl ko. Kai liūdesys mane užvaldo aš nebepajėgiu ir verkiu, man taip geriau. Sunku nugalėti liūdesį, bet man kartais labai puikiai tai pavyksta :)