Ir kam to reikėjo!!!

Pykstu ant savęs..kam to reikėjo?? Įskaudinau labai labai brangų žmogeliuką. Kodėl..kodėl nesusivaldžiau ir aprėkiau jį! Nekenčiu savęs! Dabar labai gailiuosi..labai..o jo nėra šalia. Taip norėčiau, kad dabar jis būtų čia ir aš galėčiau jį apkabinti..atsiprašyti už viską. Dabar galvoje vis šaukiu ant savęs. Jis to buvo vertas?? Ne! Ne! Ne! Jis buvo vertas geresnių žodžių! Jis yra man labai labai brangus ir aš jį begalo myliu, bet kartais taip atsitinka kai tu nebesusivaldai ir aprėki jį. Manau, jis supras kad tai padariau netyčia..tiesiog taip gavosi..bet aš labai labai gailiuosi. Daugiau to nebus. Jei rėksiu tai rėksiu ant savęs, nes tai aš amžinai pridarau problemų! Pabėgsiu nuo visų ir išliesiu savo pyktį ant purvino kelio, tada jį sumindysiu ir pabėgsiu. Taip darydama neįskaudinsiu man brangių žmogučių :)